trobšikis

tróbšikis, -ė smob. (1) NdŽ, trobšikỹs, -ė̃ (3^a) Užv vlg. 1. kas tuštinasi troboje, teršia trobą: Šuniukas trobšikis J. Ta trobšikė̃, duok iš šluotos tokiai [katei] Krš. Mažileliai tebėr [žąsiukai] – trobšikiai Plt. Nebepagydomas tróbšikis tas muno tėvas Varn. Tróbšikis vaikas Šts. 2. Dr kas nuolat būna troboje, neina į lauką: Toks jau tróbšikis, kiaurai sėda i sėda numie Trk. Tróbšikiai, dar nė pietų neišvirė Slnt.